Kaip aš galiu tave mylėti, arba kaip tu gali mylėti mane, jei esu prie tavęs prisirišęs? Mano prisirišimas grindžiamas mano siekiu patirti malonumą, kurį tu man suteiki, ir mano įsivaizdavimu apie tave. Aš esu prisirišęs prie to tavo įvaizdžio, o tu – prie mano įvaizdžio. O įvaizdis yra praeitis, patirties ir žinių atspindys. Ar meilė yra praeitis? Ar meilė yra patirtis? Ar meilė yra prisiminimas? Ar meilė yra reakcija į tą prisiminimą kaip į malonumą? Taigi, žmogus atranda, arba protas susiduria su faktu, kad ten, kur yra bet kokio pobūdžio prisirišimas, nėra meilės. Tai nėra teiginys, idėja, bet realus faktas, kurį protas atrado, ir kurį protas, turėdamas įžvalgą apie prisirišimą, mato kaip tiesą. Ir matydamas jos tiesą, jis nėra užsiėmęs žmogumi, baldais ar idėja, todėl turi savo energiją. Būtent ta energijos savybė ir yra meilė. Todėl meilė niekada negali būti įskaudinta, meilė niekada negali būti pavydži, niekada negali būti vieniša; ji niekada negali prašyti būti mylima.
From Facing a World in Crisis
