#knygos — Public Fediverse posts

Melagystės, neteisėtas praturtėjimas, tarnybinių lėšų grobstymas, nusikaltimų dangstymas - Lietuvos socialdemokratų partijos tikrosios vertybės, kaip niekada aiškiai išryškėjusios pastaruoju metu :neocat_thief: Ko gero ne keista, kad A. Tapino ir Š. Černiausko knyga "Pagauti Palucką" - lentynoje apie pomėgius :paluckas:

#aktualijos #politika #nuomonė #Lietuvoje #lsdp #knygos

Prekybos centro nukainuotų knygų lentynoje anądien aptikau Valdo Valiukevičiaus knygą "Benzingalviai", 2021 m. išleistą leidyklos "Terra publica".

Stockinė nuotrauka ant viršelio priminė išsiviepusį Jeremy Clarksoną iš legendinės britų laidos "Top Gear" - ją norisi paminėti atskirai, nes lietuviškoje auto spaudoje ir TV laidose neretai išlįsdavo iš kur vietiniai semdavosi įkvėpimo.

Pasklaidęs beveik triskart nukainotą knygą sužinojau nemažai įdomių istorijų kuo vertėsi dažnas Lietuvos žurnalistų autoklubo narys tais laukiniais 90-aisiais, na, o naujų automobilių bandymai ir Metų automobilio rinkimai sufleruoja, kodėl šios dalykinės srities medijų atstovai tokie užrietę nosis :blobcat_coy: Daugelis iš jų vienaip ar kitaip susiję su automobilių prekyba, logistika ir gretimais verslais.

Dar AutoNews.lt laikais kartą buvau atvykęs į kažkurio Renault modelio pristatymo renginį Vilniaus "Lautroje", tai iš Formulės 1 transliacijų pažįstamas Arūno Volungevičiaus balsas neskambėjo taip draugiškai, kai klausinėjau apie naudotų Renault niuansus, maždaug - čia mes užsiimam naujais, o ne kažkokiomis senienomis.

Arogancijos automobilizmo versle visada buvo apsčiai - taip pat ir medijos kasdienybėje :blobcatboopadorable:

Prieš kelis mėnesius buvau atsivertęs žurnalą "Keturi ratai" - vaikystėje mėgtas leidinys tebeturi tik senąjį pavadinimą, kuris, kaip ir nemaža dalis spausdintų leidinių, keliauja iš vienų UABų rankų į kitas. Turinio prasme ten aptikau tik krūvą pranešimų spaudai ir keletą labai asmeninių įžvalgų persmelktų mašinų testų, apipintų jau naujosios, bet ne ką nemažiau susireikšminusių žurnalistų kartos nuomonių, reiškiamų lyg ne spausdintame, o kokio nors mažai moderuojamo interneto portalo eteryje :blobcat_coy:

#automobiliai #aktualijos #lietuvoje #zurnalai #knygos

Įdomiausios pastaruoju metu perskaitytos lietuviškos knygos :blobcatreading:

Dėmesio centre: žurnalistai Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė ir Šarūnas Černiauskas.

Smagu, kad tiriamoji žurnalistika Lietuvoje pamažu įsitvirtina. Be abejo, patys autoriai savo misiją idealizuoja ir nedetalizuoja savo darbo metodų, nors atsargių (o gal neapdairių) jų užuominų galima rasti ir šiose knygose :blobcat_coy:

Bet kokiu atveju, jų darbas labai svarbus atskleidžiant korumpuotų politikų, nesąžiningų verslininkų ir tiesiog nusikaltėlių veiklą :ablobcatpopcorn:

#knygos #lietuvoje #skaitymas

Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Negracingai ir perkrautai gaunasi.

Bet čia bene vienintelis priekaištas knygai, ji labai įtraukia, pasakojimai įdomūs, pasvarstymai keliantys minčių. Nors knyga – apie Lietuvos šnipus, ji kartu ir apie Mantą Adomėną, jo katalikišką pasaulėžiūrą: nuokrypiai į angelų institutus Romoje ir katalikišką ezoteriką netikėti, bet kaip ir savo vietoje, taip nuotykių romaną apie šnipus perveda į fantazijų pasaulį. Toks požiūris, kad žvalgyba – tai dvasinės ideologijų ir religijos kovos laukas, gal artimesnis Rusijos patriarchams (vakariečiai visgi labiau pragmatiški), bet kodėl gi ne, įdomus požiūrio kampas. Gal tik nesutikčiau su knygos veikėjų teorija, kad pasaulyje yra ordinas, kurio narių tikslas per amžių amžius kenkti Lietuvai ir pakreipti istorijos vagą mums nepalankia linkme. Viena, tai kvepia kažkokiu perdėm dideliu susireikšminimu (ar įsivaizduojate pasaulinį konspiracinį ordiną, kurio tikslas būtų per amžius kenkti kokiam Uzbekistanui? Aš irgi ne, niekam tai nebūtų įdomu, visi pirma rūpinasi savimi), o antra – kažkaip permeta tautos likimą ir atsakomybę kitoms jėgoms: viskas čia už mus nuspręsta, padėt nebent aukštesnės jėgos gali.

Pasikartosiu, bet skaityti labai įdomu. Lauksiu antros dalies, nes kaip suprantu, ji bus.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-02-08/mantas-adomenas-moneta-labirintas.html

#Adomėnas #Knygos #lietuva #šnipai

Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Padorus lordas savo rūmų bibliotekoje turėtų turėti kokią 10-20 tūkstančių knygų. Savaime suprantama, ne bet kokių, o kruopščiai atrinktų, bet kuriam gyvenimo atvejui: kolekcijoje turi būti klasikos autorių, filosofijos, teologijos traktatų, atlasai, knygos apie istoriją (ypač apie tuos regionus, kur turite žemių valdas). Svetainėje arba tuose kambariuose, kur gali užklysti svečiai vertėtų lentynose sudėti ne tokias sunkias knygas – čia tinka ir paprastesni romanai, lengvos knygos pramoginiam skaitymui, kad jas galėtų kas pavartyti nuobodulio vedinas.

Buvo įdomu paskaityti ir apie tai, kokiais kriterijais reikia rinktis savo asmeninį bibliotekininką: savaime suprantama, tarp visų tarnų prireiks ir tokias pareigybės, nes kažkas turi žinoti kur viskas padėti, rūpintis knygų tvarka, restauravimu, aiškintis, kokias knygas dar vertėtų įsigyti ir panašiai. Geriausias bibliotekininkas visada gali parekomenduoti ką paskaityti, visada žino, kur galima gauti kokią knygą (kaip pavyzdys pateikiamas kažkokiam lordui dirbantis puikus bibliotekininkas, kuris, nors nėra kojos žengęs už grafystės ribų, bet nuolat skaito knygas apie bibliografiją ir gali pasakyti, kad ta ar kita knyga egzistuoja tik pas popiežių (aštunto kambario trečioje lentynoje kairėje) arba pas turkų sultoną). Į bibliotekininko pareigas įeina ir prievolė visas įsigytas knygas perskaityti, ar bent jau perversti, kad iš atminties jis galėtų bet kuriai temai pateikti rekomendacijas. Be to, geras bibliotekininkas saugo knygas nuo prašalaičių ar ne tiek išsilavinusių ir subrendusių šeimos narių: ne visos knygos tinkamos moterims ir vaikams, tad jų bibliotekininkas niekada jiems ir neišduoda.

Knygą užmačiau kažkokiame aukcione, pasirodo, kad jos tekstas yra Google Books. Buvo įdomus langas į kitą pasaulį.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-29/arthur-lee-humphreys-the-private-library.html

#biblioteka #istorija #Knygos

Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs. Iš kart užsinorėjau pasidomėti, kas čia per brangenybė.

Pirmasis lietuviškai Bibliją vertė Jonas Bretkūnas, bet pirmasis bent dalinai ją išspausdino Samuelis Boguslavas Chylinskis 1660-aisiais metais Londone. Pasirodo, kad Radvilos siuntė Chylinskį į Oksfordą, kad šis ten studijuodamas parengtų pilną lietuviškos Biblijos vertimą ir ten jį išspausdintų. Nežinia, ar čia Radvilų ryšiai buvo tokie įtakingi, bet šis pirmosios lietuviškos spausdintinės Biblijos leidybos projektas susilaukė nemažai palaikymo: Chylinskis bendravo su tuo meto Oksfordo profesūra, jo idėjas palaikė ir anglikonų bažnyčia. Buvo išrūpintas karaliaus raštas, kuriuo leidžiama Anglijos bažnyčiose pamaldų metu rinkti lėšas šiam Biblijos vertimui. Šventas reikalas.

Bandomieji egzemplioriai buvo atspausdinti 1660-aisiais Londone – būtent šie metai įrašyti visokiuose žinynuose apie pirmuosius Biblijos leidimus. Taip pat ir knygose, kuriose visomis pasaulio kalbomis pateikiamas „Tėve mūsų“ vertimas, teikiama nuorodos būtent į šį Chylinskio leidimą. Tiesa, egzemplioriai buvo tik bandomieji, visas tiražas kažkur žuvo pražuvo (o gal jo visai ir nebuvo) – kad ir kaip ten būtų, Chylinskiui kažkas susišvietė, ir jis, su keliais egzemplioriais staiga iš Anglijos išvyko atgal į Lietuvą. Anglijoje kilo skandalas: atrodė, jog susirinkęs pinigus leidybai Chylinskis tiesiog pabėgo į tolimąją Lietuvą. Nei pinigų, nei Biblijos.

Lietuvoje Chylinskiui sekėsi irgi ne kaip: Kėdainiuose jo vertimas buvo stipriai iškritikuotas kaip prastas, su daug nelietuviškų žodžių, mėgėjiškas. Tad ir čia Chylinskis šlovės nesusilaukė, grįžo į angliją, bet ten leidybos projektas jau nebeatsigavo. Liko tik keli signaliniai egzemplioriai, ir tai nepilni: vienas Anglijoje Britų Muziejuje, kitas Vilniuje, trečias – Berlyne. Vilniaus egzempliorius po 1863 metų sukilimo buvo išvežtas į Peterburgą, kur dingo spalio revoliucijos metu; Berlyno egzempliorius sudegė per Antrąjį Pasaulinį karą. Liko tik nepilnas Britanijoje.

Istorija čia nesibaigia. 1926 metais į vieną Anglijos antikvariatą klientas atnešė nežinoma kalba rašytą seną rankraštį ir pasiūlė jį antikvarui nupirkti. Šis buvęs protingas, ir pasiūlė šį rankraštį Britų muziejui – pasirodo, tai originalus Chylinskio Biblijos vertimo rankraštis, daug pilnesnis nei buvo išspausdintas 1660-aisiais. Britai rankraštį patikėjo Vilniaus Universiteto mokslininkams, kad šie jį transkribuotų (t.y. jo pagrindu parengtų spausdintinį tekstą). Kadangi Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, tuo užsiėmė lenkų mokslininkai, kurie per Antrąjį Pasaulinį karą pasitraukė į Lenkiją. Taigi, galų gale, 1958 metais Poznanėje visgi buvo išleista Biblijos transkribcija. Apie ją ir kalbėjo Milošas su Giedroycu.

Džiaugiuosi, kad Vokietijoje pavyko rasti šią knygą, geros būklės ir dar nekarpytais lapais. Knygą man įrišo Ferdinandas Saladžius (Knygrišys iš Paprūdžių), o juo darbu itin džiaugiuosi.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-18/chylinskio-biblija.html

#antikvaras #Knygos #knygrišystė

Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.

Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.

Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.

Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-11/william-dalrymple-the-anarchy-the-east-india-company-corporate-violence-and-the-pillage-of-an-empire.html

#EastIndiaCompany #Indija #istorija #Knygos

Perskaičiau jau du trečdalius “Erškėčių paukščių”. Panašu į mano mamos kartos “penkiasdešimt pilkų atspalvių”. #knygos