#knygos — Public Fediverse posts
Live and recent posts from across the Fediverse tagged #knygos, aggregated by home.social.
-
Melagystės, neteisėtas praturtėjimas, tarnybinių lėšų grobstymas, nusikaltimų dangstymas - Lietuvos socialdemokratų partijos tikrosios vertybės, kaip niekada aiškiai išryškėjusios pastaruoju metu :neocat_thief: Ko gero ne keista, kad A. Tapino ir Š. Černiausko knyga "Pagauti Palucką" - lentynoje apie pomėgius :paluckas:
-
https://www.europesays.com/lt/30258/ Ką pasakoja knygos, kai kalba mirtis – tylos dialogas gyvenimo pabaigos momentuose #Entertainment #knyga #knygos #Lietuva #Lietuvių #Lithuania #Lithuanian #LT #Mirtis #Pramogos
-
Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Padorus lordas savo rūmų bibliotekoje turėtų turėti kokią 10-20 tūkstančių knygų. Savaime suprantama, ne bet kokių, o kruopščiai atrinktų, bet kuriam gyvenimo atvejui: kolekcijoje turi būti klasikos autorių, filosofijos, teologijos traktatų, atlasai, knygos apie istoriją (ypač apie tuos regionus, kur turite žemių valdas). Svetainėje arba tuose kambariuose, kur gali užklysti svečiai vertėtų lentynose sudėti ne tokias sunkias knygas – čia tinka ir paprastesni romanai, lengvos knygos pramoginiam skaitymui, kad jas galėtų kas pavartyti nuobodulio vedinas.
Buvo įdomu paskaityti ir apie tai, kokiais kriterijais reikia rinktis savo asmeninį bibliotekininką: savaime suprantama, tarp visų tarnų prireiks ir tokias pareigybės, nes kažkas turi žinoti kur viskas padėti, rūpintis knygų tvarka, restauravimu, aiškintis, kokias knygas dar vertėtų įsigyti ir panašiai. Geriausias bibliotekininkas visada gali parekomenduoti ką paskaityti, visada žino, kur galima gauti kokią knygą (kaip pavyzdys pateikiamas kažkokiam lordui dirbantis puikus bibliotekininkas, kuris, nors nėra kojos žengęs už grafystės ribų, bet nuolat skaito knygas apie bibliografiją ir gali pasakyti, kad ta ar kita knyga egzistuoja tik pas popiežių (aštunto kambario trečioje lentynoje kairėje) arba pas turkų sultoną). Į bibliotekininko pareigas įeina ir prievolė visas įsigytas knygas perskaityti, ar bent jau perversti, kad iš atminties jis galėtų bet kuriai temai pateikti rekomendacijas. Be to, geras bibliotekininkas saugo knygas nuo prašalaičių ar ne tiek išsilavinusių ir subrendusių šeimos narių: ne visos knygos tinkamos moterims ir vaikams, tad jų bibliotekininkas niekada jiems ir neišduoda.
Knygą užmačiau kažkokiame aukcione, pasirodo, kad jos tekstas yra Google Books. Buvo įdomus langas į kitą pasaulį.
https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-29/arthur-lee-humphreys-the-private-library.html
-
Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.
Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.
Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.
Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.
-
Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.
Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.
Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.
Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.
-
Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.
Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.t. Kadangi britai nesijautė labai drąsiai, su Indijos valdovais elgėsi gana pagarbiai, buvo laikomasi susitarimų, atsižvelgiama į jų nuomonę. Mugalų valdoma Indija – visgi ne Afrika ar naujosios žemės Amerikoje, kur negaliojo civilizuotos taisyklės. Tačiau Mugalų imperija gyveno jau ne pačias geriausias savo dienas, Indija skaldėsi į atskiras valstybes su savo karaliais, o tarp jų, natūralu, kad kildavo konfliktai. Ir čia East India Company atrado puikų verslo modelį – už karinę pagalbą vieniems ar kitiems valdovams ji gaudavo daug mokestinių nuolaidų, savo žemės ir galimybę išnaudoti vietinius. Truputis po trupučio ir moderniai ginkluota East India Company kariuomenė tapo pagrindine karine jėga subkontinente, kurios parama buvo svarbiausias faktorius, lemiantis, kas bus valdovu. Na, o kai jau ant sosto pasodini saviškį, tai juo galima lengvai manipuliuoti, naudotis jo vardu renkant mokesčius ir plėšiant šalį: pasiūlai sandėrį už didelę pinigų sumą paremti vieną ar kitą pretendentą, tas įsiskolina ir amžinai moka tau didžiulius mokesčius. Kai mokesčių surinkti nebegali, galima paremti kitą pretendentą.
Aišku, toks šalies plėšimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių: Indijoje buvo kilęs didžiulis badas, kurio atgarsiai nusirito iki Anglijos parlamento. Kadangi toks Indijos plėšimas buvo vykdomas ne karaliaus vardu, parlamentas tokią veiklą smerkė, bet ne iki galo – didelė dalis Anglijos parlamentarų buvo East India Company (EIC) akcininkai, tad buvo suinteresuoti iš Indijos plaukiančiais turtais. Per didelis godumas tapo EIC problema: praėjus badui, pajamos iš Indijos sumažėjo, o vietiniai valdovai iš prancūzų išmoko europietiškai apsiginkluoti, tad išlaidos kariuomenės išlaikymui vis augo, teko įlįsti į skolas. Krizė buvo tokia didelė, kad teko įsikišti centriniam Anglijos bankui ir bendrovę išgelbėti – aišku, tai kiek prikirpo kompanijos ambicijas. Sakoma, kad tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai valstybė išgelbsti privačią kompaniją, nes jos žlugimas sukeltų daug neigiamų pasekmių finansų sistemai. Galų gale politikai įvedė tvarką ir EIC buvo nušalinta nuo Indijos valdymo, o imperatore paskelbta karalienė Viktorija.
Be to, kad perskaitęs knygą susidariau geresnį vaizdą apie Indijos valdymą kolonijiniu laikotarpiu (ji realiai buvo valdoma vietinių rankomis, tik paremiant ginklu vieną ar kitą princą), sužinojau nemažai dalykų apie Mugalų imperiją (tarkim, nežinojau, kad jie buvo persai musulmonai). O taip pat buvo įdomu pastebėti, kad britų įsitvirtinimas Indijoje buvo nulemtas konkurencijos su prancūzais: vienu metu Indijoje per 150 km viena nuo kitos buvo dvi kolonijos – prancūzų Pondicherry ir britų Madras – ir britai nuolat bijojo, jog dėl karų Europoje juos tuoj prancūzai užpuls Indijoje. Tam, kad apsiginti, reikėjo savos kariuomenės, nors vietiniai indai jokios grėsmės nekėlė. Na, o kai jau turi brangią kariuomenę, tada ir galima sugalvoti verslo planą ją kam nors išnuomoti. Nebūtų buvę šalia prancūzų, nebūtų kariuomenės, ir, galbūt, Indija niekada pilnai nebūtų tapusi kolonija, kaip kad Honkongas neperėmė viso Kinijos valdymo.