#day182 — Public Fediverse posts
Live and recent posts from across the Fediverse tagged #day182, aggregated by home.social.
-
Kalba iš tikrųjų nesąlygoja smegenų. Tai, kas jas sąlygoja, yra kalbos teorija, tam tikro jausmo abstrakcija ir tos abstrakcijos virtimas idėja, simboliu ar asmeniu – ne tikru žmogumi, bet žmogumi, kurį mintis įsivaizduoja, kurio tikisi arba kurį susikuria.
Visos šios abstrakcijos, idėjos ir išvados, kad ir kokios stiprios jos būtų, sąlygoja smegenis. Tačiau tai, kas yra tikra, pavyzdžiui, stalas, niekada to nedaro.
Paimkime žodį „kančia“. Šis žodis hinduistui ir krikščioniui reiškia skirtingus dalykus, tačiau pati kančia, kad ir kaip ji būtų apibūdinama žodžiais, yra bendra mums visiems.
Kančia yra faktas, tikrovė.
Kai bandome nuo jos pabėgti per teoriją, idealizuotą asmenį ar simbolį, būtent šios pabėgimo formos formuoja smegenis. Tačiau pati kančia kaip faktas to nedaro. Ir tai svarbu suprasti.
Panašiai yra su žodžiu „prisirišimas“. Pamatyti tą žodį, tarsi laikyti jį rankoje ir stebėti, pajusti jo gilumą, visą jo turinį, jo pasekmes, pamatyti faktą, kad mes esame prisirišę – būtent faktą, o ne žodį – tas pajautimas neformuoja smegenų, neįspraudžia jų į jokį modelį.
Tačiau vos tik nuo to fakto nusigręžiama, kai mintis nutolsta nuo fakto, pats tas nutolimo judesys, tas pabėgimo judesys, tampa ne tik laiko veiksniu, bet ir pradžia proceso, kuris formuoja smegenis pagal tam tikrą šabloną.
Faktas neįkalina proto. Nuo fakto bėganti mintis – įkalina.
From Krishnamurti to Himself
-
Kalba iš tikrųjų nesąlygoja smegenų. Tai, kas jas sąlygoja, yra kalbos teorija, tam tikro jausmo abstrakcija ir tos abstrakcijos virtimas idėja, simboliu ar asmeniu – ne tikru žmogumi, bet žmogumi, kurį mintis įsivaizduoja, kurio tikisi arba kurį susikuria.
Visos šios abstrakcijos, idėjos ir išvados, kad ir kokios stiprios jos būtų, sąlygoja smegenis. Tačiau tai, kas yra tikra, pavyzdžiui, stalas, niekada to nedaro.
Paimkime žodį „kančia“. Šis žodis hinduistui ir krikščioniui reiškia skirtingus dalykus, tačiau pati kančia, kad ir kaip ji būtų apibūdinama žodžiais, yra bendra mums visiems.
Kančia yra faktas, tikrovė.
Kai bandome nuo jos pabėgti per teoriją, idealizuotą asmenį ar simbolį, būtent šios pabėgimo formos formuoja smegenis. Tačiau pati kančia kaip faktas to nedaro. Ir tai svarbu suprasti.
Panašiai yra su žodžiu „prisirišimas“. Pamatyti tą žodį, tarsi laikyti jį rankoje ir stebėti, pajusti jo gilumą, visą jo turinį, jo pasekmes, pamatyti faktą, kad mes esame prisirišę – būtent faktą, o ne žodį – tas pajautimas neformuoja smegenų, neįspraudžia jų į jokį modelį.
Tačiau vos tik nuo to fakto nusigręžiama, kai mintis nutolsta nuo fakto, pats tas nutolimo judesys, tas pabėgimo judesys, tampa ne tik laiko veiksniu, bet ir pradžia proceso, kuris formuoja smegenis pagal tam tikrą šabloną.
Faktas neįkalina proto. Nuo fakto bėganti mintis – įkalina.
From Krishnamurti to Himself
-
Kalba iš tikrųjų nesąlygoja smegenų. Tai, kas jas sąlygoja, yra kalbos teorija, tam tikro jausmo abstrakcija ir tos abstrakcijos virtimas idėja, simboliu ar asmeniu – ne tikru žmogumi, bet žmogumi, kurį mintis įsivaizduoja, kurio tikisi arba kurį susikuria.
Visos šios abstrakcijos, idėjos ir išvados, kad ir kokios stiprios jos būtų, sąlygoja smegenis. Tačiau tai, kas yra tikra, pavyzdžiui, stalas, niekada to nedaro.
Paimkime žodį „kančia“. Šis žodis hinduistui ir krikščioniui reiškia skirtingus dalykus, tačiau pati kančia, kad ir kaip ji būtų apibūdinama žodžiais, yra bendra mums visiems.
Kančia yra faktas, tikrovė.
Kai bandome nuo jos pabėgti per teoriją, idealizuotą asmenį ar simbolį, būtent šios pabėgimo formos formuoja smegenis. Tačiau pati kančia kaip faktas to nedaro. Ir tai svarbu suprasti.
Panašiai yra su žodžiu „prisirišimas“. Pamatyti tą žodį, tarsi laikyti jį rankoje ir stebėti, pajusti jo gilumą, visą jo turinį, jo pasekmes, pamatyti faktą, kad mes esame prisirišę – būtent faktą, o ne žodį – tas pajautimas neformuoja smegenų, neįspraudžia jų į jokį modelį.
Tačiau vos tik nuo to fakto nusigręžiama, kai mintis nutolsta nuo fakto, pats tas nutolimo judesys, tas pabėgimo judesys, tampa ne tik laiko veiksniu, bet ir pradžia proceso, kuris formuoja smegenis pagal tam tikrą šabloną.
Faktas neįkalina proto. Nuo fakto bėganti mintis – įkalina.
From Krishnamurti to Himself
-
Kalba iš tikrųjų nesąlygoja smegenų. Tai, kas jas sąlygoja, yra kalbos teorija, tam tikro jausmo abstrakcija ir tos abstrakcijos virtimas idėja, simboliu ar asmeniu – ne tikru žmogumi, bet žmogumi, kurį mintis įsivaizduoja, kurio tikisi arba kurį susikuria.
Visos šios abstrakcijos, idėjos ir išvados, kad ir kokios stiprios jos būtų, sąlygoja smegenis. Tačiau tai, kas yra tikra, pavyzdžiui, stalas, niekada to nedaro.
Paimkime žodį „kančia“. Šis žodis hinduistui ir krikščioniui reiškia skirtingus dalykus, tačiau pati kančia, kad ir kaip ji būtų apibūdinama žodžiais, yra bendra mums visiems.
Kančia yra faktas, tikrovė.
Kai bandome nuo jos pabėgti per teoriją, idealizuotą asmenį ar simbolį, būtent šios pabėgimo formos formuoja smegenis. Tačiau pati kančia kaip faktas to nedaro. Ir tai svarbu suprasti.
Panašiai yra su žodžiu „prisirišimas“. Pamatyti tą žodį, tarsi laikyti jį rankoje ir stebėti, pajusti jo gilumą, visą jo turinį, jo pasekmes, pamatyti faktą, kad mes esame prisirišę – būtent faktą, o ne žodį – tas pajautimas neformuoja smegenų, neįspraudžia jų į jokį modelį.
Tačiau vos tik nuo to fakto nusigręžiama, kai mintis nutolsta nuo fakto, pats tas nutolimo judesys, tas pabėgimo judesys, tampa ne tik laiko veiksniu, bet ir pradžia proceso, kuris formuoja smegenis pagal tam tikrą šabloną.
Faktas neįkalina proto. Nuo fakto bėganti mintis – įkalina.
From Krishnamurti to Himself
-
Language really doesn’t condition the brain; what does is the theory of the language, the abstraction of a certain feeling and the abstraction taking the form of an idea, a symbol, a person – not the actual person but a person imagined, or hoped for, or projected by thought. All those abstractions, ideas, conclusions, however strong, condition the brain. But the actual, like the table, never does. Take a word like ‘suffering’. That word has a different meaning for the Hindu and the Christian, but suffering, however described by words, is shared by all of us. Suffering is the fact, the actual. When we try to escape from it through a theory, or through an idealised person, or through a symbol, those forms of escape mould the brain. Suffering as a fact doesn’t, and this is important to realise. Like the word ‘attachment’: to see the word, to hold it as if in your hand and watch it, feel the depth of it, the whole content of it, the consequences of it, the fact that we are attached – the fact, not the word – that feeling doesn’t shape the brain, doesn’t put it into a mould, but the moment one moves away from it, that is, when thought moves away from the fact, that very movement away, movement of escape, is not only a time factor but the beginning of shaping the brain in a certain mould.
From Krishnamurti to Himself
-
Language really doesn’t condition the brain; what does is the theory of the language, the abstraction of a certain feeling and the abstraction taking the form of an idea, a symbol, a person – not the actual person but a person imagined, or hoped for, or projected by thought. All those abstractions, ideas, conclusions, however strong, condition the brain. But the actual, like the table, never does. Take a word like ‘suffering’. That word has a different meaning for the Hindu and the Christian, but suffering, however described by words, is shared by all of us. Suffering is the fact, the actual. When we try to escape from it through a theory, or through an idealised person, or through a symbol, those forms of escape mould the brain. Suffering as a fact doesn’t, and this is important to realise. Like the word ‘attachment’: to see the word, to hold it as if in your hand and watch it, feel the depth of it, the whole content of it, the consequences of it, the fact that we are attached – the fact, not the word – that feeling doesn’t shape the brain, doesn’t put it into a mould, but the moment one moves away from it, that is, when thought moves away from the fact, that very movement away, movement of escape, is not only a time factor but the beginning of shaping the brain in a certain mould.
From Krishnamurti to Himself
-
Language really doesn’t condition the brain; what does is the theory of the language, the abstraction of a certain feeling and the abstraction taking the form of an idea, a symbol, a person – not the actual person but a person imagined, or hoped for, or projected by thought. All those abstractions, ideas, conclusions, however strong, condition the brain. But the actual, like the table, never does. Take a word like ‘suffering’. That word has a different meaning for the Hindu and the Christian, but suffering, however described by words, is shared by all of us. Suffering is the fact, the actual. When we try to escape from it through a theory, or through an idealised person, or through a symbol, those forms of escape mould the brain. Suffering as a fact doesn’t, and this is important to realise. Like the word ‘attachment’: to see the word, to hold it as if in your hand and watch it, feel the depth of it, the whole content of it, the consequences of it, the fact that we are attached – the fact, not the word – that feeling doesn’t shape the brain, doesn’t put it into a mould, but the moment one moves away from it, that is, when thought moves away from the fact, that very movement away, movement of escape, is not only a time factor but the beginning of shaping the brain in a certain mould.
From Krishnamurti to Himself
-
#Day182 of #365HappyDays : these arrived today. A gift for The Boy for Christmas.
I love them, and he’s gonna look super cool. 🙂
-
#Day182 of #365HappyDays : these arrived today. A gift for The Boy for Christmas.
I love them, and he’s gonna look super cool. 🙂
